Agne, papasakok nuo ko prasidėjo tavo kaip drabužių kūrėjos kelias?
Nuo pat vaikystės mane žavėjo menai ir siuvimas. Viena mano močiutė buvo siuvėja, kita mezgė, tikriausiai paveldėjau aistrą šiai specialybei iš jų. Nuo 1 klasės pradėjau lankyti dailės mokyklą, o nuo 8 klasės ir siuvimo būrelį. Aš esu iš 5 vaikų šeimos, paauglystėje ne visada buvo galimybė įsigyti norimą drabužį, o ir pasirinkimas tais laikais buvo labai skurdus,
tai pradėjau siūti drabužius sau, sugalvodavau visokių įdomių variantų. Pamenu, kad kas savaitę į mokyklą eidavau vis su naujomis savo pasiūtomis kelnėmis ir suknelėmis. Baigusi mokyklą sėkmingai įstojau į VDA studijuoti aprangos dizaino specialybę, įstoti tais laikais buvo labai sudėtinga. Ten ir baigiau Bakalauro ir Magistro studijas bei apsigyniau diplomus. Siūti individualius užsakymus pradėjau studijų pradžioje, o dar tik būdama studente pradėjau dirbti pagal specialybę, kurį laiką dirbau pas dizainerę Ramunę Piekautaitę, vėliau įsidarbinau Itališkų kailių namuose. Mane visada supo talentingi žmonės iš kurių galėjau imti pavyzdį, todėl pati greitai mokiausi ir tobulėjau. Ir tikriausiai dėl to, kad daug dirbu bei esu labai reikli sau, man pavyko įgyvendinti savo svajonę tapti dizainere.
Kaip kilo mintis įkurti savo prekinį ženklą „Agnė Deveikytė”? Žinau, kad dabar tau sekasi puikiai, ar sunki buvo pradžia?
Tikriausiai dėl to, kad esu vyriausias vaikas šeimoje, visada buvau savarankiška ir net nuo vaikystės neturėjau net minties, kad dirbsiu kažkam kitam. Po truputi, žingsnis po žingsnio vysčiau savo veiklą. Studijų metu atradau pynimus ir juos sėkmingai integravau į savo kūrybą. Šie rankų darbo pynimai tapo mano prekės ženklo skiriamuoju bruožu, kurį naudojau labai ilgą laiką savo kuriamuose drabužiuose.
Pradėjau nuo individualių užsakymų viename iš pirmųjų Lietuvos butikų „La Boutique“, vėliau po truputį pradėjau kurti nedideles drabužių kolekcijas. Iš pat pradžių siuvau viską pati, bet kai užsakymų padaugėjo, kreipiausi pagalbos į kitas siuvėjas, samdžiausi konstruktorę, kuri gamina profesionalius lekalus kompiuteriu. Kai paklausa mano kuriamiems drabužiams užaugo pradėjau bendradarbiauti su didesnėmis siuvyklomis visoje Lietuvoje. Mano drabužiai buvo pardavinėjami tiek mano studijoje, tiek įvairiuose Lietuvos butikuose bei online platformose visoje Europoje. Šalia to, visada turėjau užsakymų nuotakų suknelėms kurti.
Šiuo metu mano veikla pasikeitė, nebevystau masinės gamybos, esu orientuota į lėtos mados konceptą, sąmoningą vartojimą, dirbu tik su individualiais užsakymais, pagaminu tik tiek kiek reikia ir kada reikia. Kuriu drabužius toms moterims, kurios nori individualaus dėmesio, vertina kokybę, nori turėti apgalvotų derinių savo spintoje, bei būti išskirtinėmis. Šalia to su dideliu džiaugsmu kuriu vestuvines sukneles individualiai, ir pristatau kartą per metus vestuvinių suknelių kolekciją.
Kokius drabužius tau labiausiai patinka kurti?
Dabar mano pagrindinė aistra yra vestuvinės suknelės. Man patinka kurti individualiai, nes taip sukuriu kiekvienai nuotakai išskirtinę vienetinę suknelę, taip nepabosta darbo procesas. Kiekviena nuotaka – tai naujas iššūkis. Tiek daug skirtingų galimybių ir variantų yra kuriant vestuvines sukneles. Esu labai kūrybiška, mėgstu laisvę, įvairovę ir paprastumą. Iš verslo pusės gal tai ne taip palanku, bet man patinka daryti tai, kas džiugina širdį.
Papasakok, kaip atrodo dizainerės kasdienybė?
Mano kasdienybė gana įvairi, tačiau yra ir rutinos. Rytą pradedu nuo laiko sau, keliuosi anksti, apie 5-6 val ryto, tada sportas, joga arba meditacija, vėliau naujų žinių rinkimas. Dirbti pradedu apie 10 val. važiuoju pas skirtingas siuvėjas, bei pirkti audinių, piešiu eskizus, renku medžiagas užsakymams pagaminti, susitinku su klientėmis primatavimams bei naujų užsakymų aptarimui, atlieku įvairius bandymus studijoje. Kadangi pati administruoju savo IG ir Facebook paskyras, tai nemažai dienos laiko turiu skirti bendravimui su klientais bei naujų įrašų kūrimui, idėjų paieškai. Taip pat teikiu nemokamas konsultacijas nuotakoms, tai irgi reikalauja nemažai laiko. Visas šias veiklas paskirstau per visą savaitę.
Kaip atrodo kelias nuo pirmo susitikimo su būsima nuotaka iki jau pasiūtos suknelės? Kiek susitikimų su kliente reikia kuriant vestuvinę suknelę?
Visada labai laukiu nuotakų konsultacijoje savo studijoje. Vertinu gyvą bendravimą, nes tik taip galiu gauti daugiau informacijos apie nuotakos norus bei pati aiškiau galiu viską papasakoti. Po konsultacijos nuotakos skiria laiko viską apmąstyti. Jai apsisprendus patikėti suknelės kūrimo procesą man, pasirašome sutartį su visomis svarbiomis saugumo detalėmis, terminais ir pervedamas avansas. Tada prasideda mano darbas, o nuotaka gali atsipalaiduoti ir mėgautis procesu. Pirmiausia išsimatuoju nuotaką, išanalizuoju jos figūros ypatumus bei asmenybės tipą, išsiaiškinu, kokia yra šventės koncepcija. Tada piešiu eskizus, renku pavyzdžius iš interneto, galvoju apie audinius. Tariuosi su nuotaka, kol išsirenkame variantą ties kuriuo dirbsime. Vėliau prasideda primatavimai, pirmas primatavimas skirtas viską patikrinti – ar modelis tinka, ar tai ką ji įsivaizduoja, ar gerai jaučiasi. Patikriname įvairias detales, kartais net kelis variantus padarau – vieną suknelės pusę vienaip papuošiu, kitą kitaip, kad įsitikinti, kaip labiausiai tinka ir patinka nuotakai. Ir kiekvieną sekantį primatavimą viską dar tiksliname ir gražiname, kol suknelė tampa nuotakos svajonių suknele.
Gal turi patarimu moterims kurios dar neatrado savo stiliaus?
Svarbiausia, būti savimi. Mano nuomone visiems galioja viena pagrindinė tendencija – individualumas. Pasirinkusi tai, niekada nesuklysi, nes kopijų daug vaikšto aplink mums. Dauguma žmonių kopijuoja labiausiai patinkančių įžymybių ar blogerių stilių, seka tendencijas. Aišku tai smagu ir nieko blogo, jautiesi priklausanti tam tikram socialiniam ratui, taip deklaruoji savo vertybes, požiūrį kaip matai pasaulį, save. Dėl šios priežasties žmonių grupės suvienodėja, dingsta individualumas. O aš manau, kad yra labai svarbu nepamesti savęs.
Na ir pabaigai, papasakok kokį nors linksmą įvykį iš savo darbo praktikos?
Mano klientės yra užimtos moterys, kartais, kad viską suspėti ieškome įvairių sprendimų, tarkim, jei klientė negali atvykti pati, sukneles siunčiu su Taxi 🙂 Vieną kartą klientei pasiūtą kostiumėlį nusiunčiau su taxi, nurodžiau adresą bei kontaktus, seku programėlėje, viskas, matau pristatė. Už pusvalandžio gaunu klientės skambutį – o kur mano kostiumėlis? Man net rankos nutirpo, išsigandau, kad dingo gražusis kostiumėlis. Jau pradėjau galvoti – gal vairuotojas pasiėmė. Bandžiau susisiekti su taxi vairuotoju, o jo numeris neveikė, tai kėlė dar didesnę įtampą. Bet galiausiai paskambino klientė ir pasakė, kad budėtoja paėmė ir pakabino rūbinėje nieko nesakius. O taxi vairuotojas pasirodo mandagiai nunešė iki pat pastato. Viskas baigėsi gerai, patenkinta klientė gavo savo kostiumėlį ir aš nusiraminau 🙂
Nuoraukos iš Agnės asmeninio archyvo. Agnės darbų nuotraukas rasite jos IG–> @agnedeveikyte
arba Facebook puslapyje–> AGNE DEVEIKYTE